apvelti

1 apvélti, àpvelia, apvė́lė tr. Š, Rtr 1. šiaušiant, trinant padaryti kiek tvirtesnį, storesnį: Tris sienas milo išaudėm ir apvė́lėm Lp. Apvė́liau pirštines DŽ¹. ║ taršant, trinant, lipdant beveik pagaminti ką (iš vilnų), kiek pavelti: Vienoj dienoj apvė́lau sausai, kitoj aplyginau [veltinius] Žl. 2. daryti, kad apliptų, apkibtų, aplipdyti kuo: Drabužius pūkais apvélti DŽ¹. Apvéls tave su plaukais, gink tą katiną Krš. | Nešluostyk, tie puodai taukuoti, tik tą lupatą àpvelia Jnšk. Jau čia kas prosyta – prosas apvéltas Pv. Man tai degtienė netikdavo su bulbom – apìvelia koše Vdn. Šitas liežuvėlis apveltas limpamomis seilėmis J.Jabl. Dažai pridžiūsta prie [šepečio] kotelio, jį apvelia rš. Lupenas sukapoju, miltais àpveliu, tai kad lesa vištos! Bgt. Tuos obuolius apmaišai apmaišai, jau àpveli cukrum, pastovi, ir verdi Plv. Aš mat da kaip ir druska apvė́liau apvė́liau, kad nepelytų Dkk. Tus lašiniukus biškį i druska àpvela àpvela Akm. Reikia kept žuvis anas jau apvéltas Kr. | refl. Š, Rtr, DŽ¹: Pūkais apsivė́lus suknelė Klt. Nevat nusigando, kai pamatė mane išlendantį visą plunksnom apsivėlusį Sln. Kriaukš (perlūžo) pusiau ta kestė – nu ta ten apsivélsi tais šiaudais Lnk. Su šlapiu škurliu [dulkes] šluostysi, apsivéls Krš. A neplaunys, ka grindys tokios apsivė́lusios? Rdn. Netura grindės žiubėjimo – apsivė́lusios Krš. Mes nepaabliuojam tų lentų, neema abliai, kaip pakulos apsìvela tos lentos Als. | Apsivė́lė rankos, nebsučiupinėju agrastų Krš. Riebinos lėkštės, apsivė́lusios Krš. Viskas apsivėlę, tiek puodai, tiek bliūdai BsPIV14(Brt). Atvedė jį visą apsivėlusį jovalu BsPIV6(Mšk). Kai apsìvelia visai rankos – dešra išminkyta Bsg. Rankos apsivė́lė tešla Brš. Ale bet jau po lytaus, kad i šlapi jau, apsivė́lusios [bulbės] Akm. Guotės apsivė́lusios žeme yr Trk. Plūgelis apsivė́lė purvu, burokus išvartė [vagojant] Ssk. Apsivel̃s jūsų kojos purvynu, neklampokit Kt. Ratai baigia apsivélt, tuoj nebesisuks Pmp. Batai klimpsta į arimą, apsivelia žemėm, pasidaro sunkūs, vos bepavelkami V.Bub. ^ Teip yra apsivėlusi kaip pereklė višta su perais plunksnoms Klp. Šaukštas apsivė́lęs kap avies koja Rod. ║ apvynioti: Kad buvo apvéltas [kūlimo įrenginys], reikėjo taisyti Klp. | refl.: Apsivė́lė kūleklė [šiaudais] ir nebkula Šts. 3. apglamžyti, aptrinti: Apvélti drabužį DŽ¹. 4. refl. Š, Al, Zr, Ds būti, pasidaryti netvarkingam, nešvariam, apsileisti: Visos žinom, kaip ana apsivė́lusi Krš. Apsivė́lęs, apsibuvęs senis, tegul aną balai! Krš. Apsivė́lus purvais senė ir gyvena Sug. Buvo tokia mergina apsivė́lus Šmn. Par tingumą ir žmogus apsìvelia Trgn. Iš mažuities nelaužė darban, tai dabar ir apsvė́lus kai meška Užp. Nieks nebarė, nedraudė, teip apsivė́lė, atrodės, kad teip i reikia Ssk. | Apsivė́liau (aptingau) ir guliu Adm. ^ Vaikštai kaip autas apsvė́lęs Ut. ║ apsiprasti: Apsvė́lau, dabar jau baika, kad ir ką sako, aš savo dirbu, ir tiek Ktk. 5. prk. šiek tiek išlavinti, pamokyti: Pasidaro darželius, ale tik katros kur biskį apvéltos Krok. | refl.: Jy jau biskį apsivė́lus Krok. Kai žmogus apsivė́lęs šiek tiek, tai gal daugiau ką papasakos PnmR. 6. apkulti: Supeizos i dar apvéls šonus [už gautą blogą pažymį] Krš.

◊ akìs apvélti Pn, Kb apgauti: Lietuviai da ir neturi gero laikraščio… Ot tiktai yra vienas kitas akims apvelti I.Šein.

káulą apvélti Lš truputį papenėti: Tik kaulą apvėlė ir paskerdė [paršą] – nenupenėjo Krok.

ךùnio skūrà apsivélti aptingti, apsileisti: Apsivėlėt šunio skūra Lp.

tìnginiu apsivélti aptingti: Aš dabar jau tìnginiu apsvė́liau Ml.

\ velti; apvelti; atvelti; davelti; įvelti; papaįsivelti; išvelti; nuvelti; pavelti; parvelti; pervelti; pravelti; privelti; razvelti; suvelti; užvelti